Aleksandras Tarasovas

SITUACIONISTŲ INTERNACIONALAS

Rusų marksisto Aleksandro Tarasovo Straipsnyje „Situacionistų Internacionalas“ rašoma XX a. antroje pusėje egzistavusio kairiojo menininkų judėjimo „Situacionistų Internacionalo“ istorija, kritiškai kalbama apie šio judėjimo darytą teigiamą ir neigiamą įtaką kitiems kairiesiems judėjimams bei 1968 metų revoliucijai, išdėstomi šio judėjimo tikslai bei pasiekimai. - Marksistai.lt


Situacionistų Internacionalas buvo įkurtas 1957 m. gruodžio 5 d. Italijoje per tarptautinį „revoliuciškai nusiteiktusių meninikų“ kongresą.

Formaliai Situacionistų Internacionalą sudarė dvi „revoliucinių menininkų“ grupės. Pirmoji – neosiurrealistų grupė, pasivadinusi „Letristinis Internacionalas“, kuri buvo smarkiai įtakota trockizmo ir tarybų komunizmo (liuksemburgizmo). Nemažai letristų turėjo tam tikrą politinę praeitį (tarp jų ir būsimasis Situacionistų Internacionalo teoretikas Guy Ernest Debord kurį laiką buvo trockistų grupės „Socializmas arba barbarizmas“ narys), bet iš esmės letristai buvo antiburžuazinė bohema – poetai, architektai, dailininkai. Letristai pasisakė už visišką tradicinės poezijos sunaikinimą ir už „vienalyčio meno“ sukūrimą. „Vienalytis menas“, jų manymu, turėjo pakeisti kasdienį gyvenimą ir tokiu būdu panaikinti sieną, skiriančią meną (kultūrą) nuo gyvenimo.

Kita grupė buvo Tarptautinis Judėjimas už Imažinistinį Bauhauzą (angl. International Movement for an Imaginist Bauhaus; toliau TJIB). TJIB nariai atstovavo pačią jauniausią siurrealizmo kartą ir buvo priskiriami prie, taip vadinamos, „šiaurinės šakos“ (žodis „šiaurinės“ pabrėždavo olandišką, vokišką ir skandinavišką meninikų kilmę). „Šiaurinė šaka“ laikė save vienintele „tikrosios revoliucinės siurrealizmo dvasios“ nešėja, aršiai kritikavo siurrealizmo lyderių polinkį į misticizmą, estetizmą ir susitaikymą su kapitalistine visuomene.

TJIB nariai padėjo pagrindą keliems specifiniams situacionistų propagandos metodams ir „buržuazinio meno irimui“. Tam jie pasitelkė détournement meną. TJIB menininkai pakeisdavo svetimo autoriaus pabaigtą darbą taip, kad jis pradėdavo tarnauti situacionistų propagandai.¹

Pačiu geriausiu détournement pavyzdžiu buvo situacionistų komiksai, kuriuose paveikslėliai buvo paimti iš paprastų komiksų (masinės kultūros produkto), bet personažams buvo įrašomi revoliucinio turinio tekstai. Komiksai pademonstravo imanentinį situacionistų polinkį mažinti savo darbą naudojantis svetimu darbu ir orientuotis pagal vartojimo problemas ir gyvenimo galimybes, o ne pagal gamybą ir jos raidą.

Teoriniu požiūriu situacionizmas yra vulgarizuotai socializuoto marksizmo ir anarchizmo (anarcho–komunizmo ir anarcho–sindikalizmo) junginys. Reali situacionistų (kolektyvinė ir individuali) praktika parodė, kad ir marksistinė, ir anarchistinė teorija situacionistų buvo išnagrinėta gana paviršutiniškai, ir buvo naudojama, kaip paruoštas ideologinis apvalkalas tam, kad būtų galima realizuoti psichopasaulėžiūros kompleksą, kurį drąsiai galima kvalifikuoti kaip smulkiaburžuazinį boheminį artistinį maištą.

Vieningos ideologijos Situacionistų Internacionale niekada nebuvo. Situacionistai tik paskelbė, kad „pasaulis turi būti pakeistas“ ir buvo siūloma begalė projektų, kaip tai padaryti.

Situacionistai manė, kad gyvena revoliucinių judėjimų krizės metu. Jų manymu, tai buvo susiję su neteisinga revoliucinių organizacijų kryptimi, polinkiu į autoritarizmą ir tuo, kad organizacijos buvo nukreiptos išspręsti konkrečius uždavinius, tuo tarpu kai „šiuolaikinis gamybos vystymąsis“ diktavo revoliucinį kasdienio gyvenimo pakitimą. Pačios išorinės aplinkos pasikeitimą. Todėl į revoliucinį pakitimo procesą reikėjo įtraukti „savanoriškus siekius, patirtį, fantazijas ir norus“, „pačias plačiausias darbininkų mases“, „nesukaustytas jokių organizacinių ir aparatinių rėmų“.

1961 metai aiškiai parodė Situacionistų Internacionalo skilimą. Visiško spontaniškumo ir ryšio su „buržuaziniu menu“ nutraukimo rėmėjai, daugiausiai buvę letristai, nuo kryptingo teorijos sistemizavimo arba praktinio darbo, įsivėlė į konfliktą su „neautoritarinio organizavimo“ ir „kultūrinio entrizmo“ (įsiskverbimo į „buržuazinės kultūros pasaulį“ su tikslu sunaikinti jį iš vidaus) rėmėjais. Buvę letristai pradėjo ieškoti sąjungininkų tarp kitų kairiųjų ir antikapitalistinių meninių bei politinių grupių (pagrinde tarp buvusių TJIB narių). Dėl to, 1962 m. „spontanistai“ su Guy Debord‘u ir Raoul Vaneigem‘u priešakyje pašalino iš Situacionistų Internacionalo „entristus“ (pagrinde „Šaurinę šaką“ su Asger Jorn, Christian Dotremont ir Constant Nieuwenhuys). Kartu iš Situacionistų Internacionlo išėjo ir dar dalis narių, protestuodami prieš „Debord‘o diktatūrą“.

Keletą vėlesnių metų šios grupės buvo užimtos tarpusavio polemika ir ginčais, kurie yra „tikrieji situacionistai“. Galų gale Debord‘o – Vaneigem‘o grupei pavyko paimti viršų. „Situacionistų klanų“ kovos laikotarpiu buvo suformuluoti ir keli postulatai, kuriems pritarė visi situacionistai:

1. Atsisakyti klasikinės revoliucinės organizacijos ir revoliucinio prozelitizmo bei revoliucinės propagandos. Situacionistai atsisakė išplėsti savo tikslų sąrašą, ieškoti pasekėjų ir sąjungininkų, formuoti, auklėti ir mokyti “jaunąją kartą”.
   
   
2. Šiuolaikinės kapitalistinės visuomenės kaip “socialinės gerovės visuomenės" supratimas, kuris pakeitė vartojimo visuomenės suvokimą į specifinę “spektaklio visuomenės” formą, kur vartojimo procesas nuo fizinių daiktų perkeltas į kultūrą ir dvasinę sritį. Tai , pagal situacionistus,  politinę kovą darė beprasme, nes bet kokia spektaklio visuomenėje propaganda, tarp jų ir revoliucinė, klasinė antiburžuazinė, neišvengiamai tapdavo specifine preke – “spektakliu”, kuris praranda savo revoliucinį turinį ir integruojasi su kapitalizmu.
   
   
3. Orientuotis ne į kryptingą kolektyvinį veiksmą, nukreiptą sunaikinti kapitalizmą, o “situacijos sukūrimą” (iš esmės individualiniu pagrindu), suprantamą kaip stichinį su savo gyvenimu eksperimentą.
   
   
4. Suvokti gamybos problemas, kaip „beviltiškai pasenusias“, ryšium su tuo, kad gamyba „pasiekė reikiamą revoliucinių pokyčių gyvenime“ lygį, kuomet „kiekvienas gali būti išlaisvintas iš sunkaus darbo, poreikio, disciplinos ir kitų aukų bei atsakomybės“. Iš čia buvo padaroma išvada, kad reikia susikoncentruoti ties žaidimu, kasdienio gyvenimo pakeitimu, pasitelkiant skirtingus eksperimentus. Išorinis pasaulis buvo suvokiamas kaip „pertekliaus visuomenė“, iš kurios kiekvienas gali semtis neribotą resursų kiekį savo žaidimamas ir eksperimentams. Tuo tarpu kapitalizmas buvo suvokiamas kaip nepateisinama reakcinė jėga, dėl savo klasinio pobūdžio trukdanti „visų“ žaidimams bei eksperimentams ir įteisinusi turtinę nelygybę bei imanentinį polinkį į totalitarizmą (fašizmą).

1967 m. Buvo publikuojamos klasikinės situacionistų knygos, pripažintos jų teorine viršūne: G. Debord‘o  „Spektaklio visuomenė“ ir P. Vaneigem‘o „Kasdienio gyvenimo revoliucija“. Knygos pritraukė dėmesį dėl to, kad 1966 m. Strasbūre įsiliepsnojo skandalas, kai keli, situacionistų idėjiškai įtakoti studentai pateko į Nacionalinės Prancūzijos studentų sąjungos (UNEF) vadovybę Strasbūro universitete ir iššvaistė UNEF priklausančius pinigus 10 tūkstančių situacionistų brošiūrų „Apie studentų skurdą, analizuojant jį ekonomiu, politiniu, psichologiniu, seksualiniu ir ypač intelektualiniu aspektu, pasiūlant keletą būdų panaikinti ją“ leidybai. Brošiūros leidėjai pateko į teismą dėl profsąjungos pinigų iššvaistymo ir tapo (kaip ir pati brošiūra) ypatingo dėmėsio studentų pasaulyje centru. Šio skandalo metu situacionistų idėjas priėmė Daniel Cohn-Bendit² ir keletas kitų „Kovo 22 judėjimo“ steigėjų. Vėliau šis judėjimas suvaidino svarbų vaidmenį „Raudonosios Gegužės“ pradiniame etape 1968 m. Paryžiuje.³

Didelį poveikį situacionistų idėjos padarė ir keletui kitų kairiųjų organizacijų, dalyvavusių Prancūzijos gegužės įvykiuose. Tačiau paėmus bendrai, tai situacionizmo idėjos studentų judėjimui Prancūzijoje „Raudonosios Gegužės“ metu, reikia pripažinti, nedarė itin didelės įtakos. O prosituacionistiškai nusiteikusių studentų veiksmai padarė daugiau žalos, negu naudos 1968 m. gegužės–birželio krizės metu (dėl to, kad studentų ir darbininkų judėjimams nuolatos primetė stichiškumą ir tiesioginio veiksmo pakeitimą begalinėmis ir bevaisėmis diskusijomis).

1968 metų gegužės įvykiai Situacionistų Internacionalui sudavė skaudų smūgį dėl to, kad, iš vienos pusės – pademonstravo nepagrįstą situacionistinę šiuolaikinės visuomenės analizę, o iš kitos pusės – pritraukė buržuazinės žiniasklaidos dėmesį, kas įtraukė Situacionistinį Internacionalą (prieš jo narių valią) į šou verslo mašiną (t. y., pačius situacionistius ir jų idėjas pavertė „spektaklio visuomenės preke“).

Po gegužės įvykių Situacionistų Internacionalas veikė dar 5 metus. Visus šiuos penkis metus situacionistai buvo užimti dviem dalykais: visų pirma, mito, kad Situacionistų Internacionalas buvo pagrindinis „Raudonosos Gegužės“ iniciatorius ir įkvėpėjas, sukūrimu ir išplatinimu (kas jiems dalinai ir pavyko); ir antra, tarpusavio polemika tarp Debord‘o ir Vaneigem‘o grupių. „Debordoviečiai“ kaltino „vaneigemiečius“ tuo, kad šie „kasdienio gyvenimo revoliuciją“ keičia į „egoizmo ir hedonizmo šventę“, t. y. sugyvena kartu su kapitalistine visuomene, parazituoja iš jo materialių resursų, vietoj to, kad kovotų su kapitalizmu. „Vaneigemiečiai“ kaltino „debordoviečius“ „sektantiškumu“ ir „realios kovos“ pakeitimu „begaline refleksija dėl refleksijos prieš refleksiją“. Baigėsi tuo, kad abi grupės atskyrė viena kitą nuo situacionizmo ir iširo.

Bendras asmenų skaičius, kada nors buvęs Situacionistų Internacionale, buvo ne daugiau, kaip 50 žmonių. Netgi aktyviausiu ir „masiškiausu“ Situacionistų Internacionalo metu, t.y. 1958-1962 metais (iki skilimo), jame buvo ne daugiau, kaip 25 žmonės

Politinę Situacionistų Internacionalo patirtį galima apibūdinti neigiamai. Užsibrėžtų politinų tikslų Situacionistų Internacionalui realizuoti nepavyko. Atvirkščiai, politinės situacionistų idėjos padarė destruktyvią įtaką to meto kariosioms radikalioms organizacijoms, kuriose buvo situacionizmo aktyvistai. Politinę veiklą laikydami „žaidimu“, jie deorganizavo savo organizacijų veiklą – ją pervedinėjo iš socialinės srities į artistinę ir greitai integravosi į oficialios buržuazinės kultūros pasaulį.

Teorine prasme situacionizmas padarė tikrai pastebimą poveikį prancūziškai postfroidinei, poststruktūriškai ir postmoderniai minčiai, tarp jų ir Ž. Delezui, F. Guattari, J. Baudrillard ir J.-F. Lyotard.