Aleksandras Tarasovas
„Nacionalinis revoliucinis procesas: vidiniai dėsningumai ir etapai“ – vienas svarbiausių Aleksandro Tarasovo straipsnių. Šiame straipsnyje rusų marksistas pristato schemą, kuri tinka visoms ligšiolinėms pavykusioms revoliucijoms. Tarasovo pasiūlyta schema susideda iš 5 stadijų. Trims stadijoms straipsnio autorius naudoja Didžiosios Prancūzijos revoliucijos etapų pavadinimus, paversdamas juos bendriniais daiktavardžiais (Tarasovas Didžiąją Prancūzijos revoliuciją naudoja kaip etaloną). Pagal pasiūlytą schemą, Tarasovas šiame straipsnyje išnagrinėja dvi revoliucijas – Didžiąją Prancūzijos ir Spalio. Trumpai užsimena apie keletą kitų revoliucijų. - Marksistai.lt
Revoliucija – reiškinys, žinomas daugelio (jei ne daugumos) pasaulio šalių istorijose. Politologams ir praktikams–politikams ypač įdomios SOCIALINĖS REVOLIUCIJOS ir POLITINĖS REVOLIUCIJOS. Čia ir vėliau „socialinę revoliuciją“ aš suprantu kaip radikalų pasikeitimą, kuris privedė prie gamybos būdo ir/arba visuomeninės–politinės sistemos pakitimo, o „politinę revoliuciją“ – kaip pakitimus, privedusius prie režimo (valdžios) kaitos be jokių gamybos būdų ir/arba visuomeninės–politinės sitemos pakitimų. Kaip rodo istorinis patyrimas, dėl vienos socialinės revoliucijos gali įvykti kelios politinės revoliucijos.
Kalbėdamas apie socialinę revoliuciją, aš turiu omenyje ne kiekvieną perėjimą nuo vieno gamybos būdo prie kito (dažniausiai jie būna stichiniai ir ištempti per kelis amžius, kaip tai buvo daugelyje šalių pereinant, tarkim, vergovei į feodalizmo), bet reliatyviai greitą (per keletą metų ar dešimtmečių) transformacijos procesą, kuriame sąmoningai dalyvauja suinterisuoti socialiniai sluoksniai ir klasės – būtent sluoksniai ir klasės (t.y. masiniu, o ne atskirų atstovų lygiu). Kol kas mums žinoma tik viena tokia socialinė revoliucija: revoliucija tarp feodalinio ir industrialinio (mašininio) gamybos būdų su būdinga dviejų rūšių socialine tvarka: kapitalizmu ir etatizmu (superetatizmu; plačiau skaityti: Aleksandras Tarasovas. „Socializmas ir superetatizmas“), kuris dažnai klaidingai vadinamas „socializmu“. Ankstesniuose, ikifeodaliniuose žmonijos istorijos perioduose tokio tipo socialinių revoliucijų nebuvo. Taip pat nežinoma, ar sekanti revoliucija vystysis nuo vieno gamybos būdo prie kito (t.y. socialistinė, komunistinė revoliucija) pagal tuos pačius dėsnius kaip ir ankstesnė. Įtariu, kad ne.
Taip pat būtina išsiaiškinti žodžius „revoliucinis procesas“. Sovietinio periodo literatūroje ši sąvoka reiškė lygiai tą patį, ką ir „pasaulinis revoliucinis procesas“. Po 1920-ųjų metų, kuomet tapo aiškus pasaulinės revoliucijos neįgyvendinamumas, „Pasaulinio revoliucinio proceso“ teorija pakeitė „pasaulinės socialistinės revoliucijos“ teoriją. Aš, atvirkščiai, „revoliucinį procesą“ suprantu kaip socialinėse žmogaus bedruomenių šaknyse natūraliai–istorišką tūnantį fenomeną, kuris reiškiasi nacionaliniame lygmenyje, t. y. istoriniuose ir geografiniuose konkrečios valstybės rėmuose.
Socialinė revoliucija, kaip natūralus, objektyviai egzistuojantis reiškinys, yra istorinis PROCESAS, kuris visada pereina kelias BŪTINAS stadijas. Šios stadijos būdingos revoliucijai organiškai ir imanentiškai bei jos neišvengiamai keičia viena kitą vykstant revoliucijai – nepriklausomai nuo žmonių, dalyvaujančių revoliucijoje nesvarbu kokioje pusėje ar įsitraukusių į revoliucinį procesą, valios.
Šios stadijos yra:
1) Revoliucinė demokratija;
2) Revoliucinė diktatūra;
3) Kontrrevoliucinė diktatūra pseudorevoliuciniuose „drabužiuose“ (arba termidorinis režimas);
4) Kontrrevoliucinė demokratija (arba direktorinis režimas);
5) Atvira kontrrevoliucinė diktatūra (arba briumerinis, bonapartinis režimas).
Čia ir baigiasi revoliucinis ciklas. Po atviros kontrrevoliucinės diktatūros seka, priklausomai nuo konkrečios vietos ir laiko, arba restauracija, arba kontrrevoliucinės diktatūros režimo išsigimimas ir grįžimas iki kontrrevoliucinės demokratijos. T. y., betkokiu atveju, porevoliucinio režimo stabilizacija.
Geriausiai iliustruoti kiekvienos stadijos ypatumus galima pavyzdžiais iš Didžiosios Prancūzijos buržuazinės revoliucijos istorijos, kaip labiausiai ištirtos, labiausiai žinomos ir aiškiausiai išreiškusios šias stadijas.
REVOLIUCINĖS DEMOKRATIJOS PERIODAS – tai bet kurios revoliucijos KYLANČIOS LINIJOS pirmasis periodas, apibūdinamas lėtu, nuosekliu revoliucinio proceso kilimu. Didžiojoje Prancūzijos revoliucijoje revoliucinės demokratijos periodas apima pirmus du revoliucijos etapus (atsižvelgiant į plačiai istorikų priimtą chronologiją) – nuo jos pradžios iki žirondistų vyriausybės žlugimo 1793 m. birželio 2 d. Revoliucinės demokratijos periode prasideda pilietinių laisvių žydėjimas: visų pirma, žodžio laisvė ir politinės veiklos laisvė. Pagrindinė šio periodo užduotis yra įveikti ikirevoliucinę būklę. Dažniausiai tai daroma aklu, lėtu, nuosekliu procesu, kurio metu visuomenė ir pagrindiniai politiniai subjektai revoliucijoje atsisveikina su savo iliuzijomis. Revoliucinio proceso vystymosi metu revoliucinės demokratijos periode greitai auga skirtingos politinės jėgos, stiprėja kontrrevoliucijos gynyba ir vidiniai prieštaravimai revoliucinėje stovykloje, ir, paprastai, dalis revoliucinės stovyklos tampa tiesiogiai susijusi su kontrrevoliucija.
Pagrindinė šio etapo problema yra ta, kad jo metu neįmanoma išpręsti pagrindinių, svarbiausių revoliucijos tikslų, todėl galiausiai ir kyla revoliucinės demokratijos KRIZĖ. Nuosaikios grupuotės, stovintys revoliucinės valdžios priekyje, greitai praranda savo socialinį ramstį, visų pirma, dėl to, kad revoliucinėje stovykloje vyksta skilimai, o visuomenėje – greita poliarizacija (skilimai – Marksistai.lt); o antra (ir svarbiausia) – dėl nepajėgumo realizuoti plačiosios visuomenės siekių ir pagrindinių revoliucijos uždavinų išsprendimo dėl baimės pagilinti revoliucinį procesą. Realiai tai pasireiškia ekonominės krizės augimu, valdininkų pasikeitimais, suokalbių ir sukilimų (tiek iš kairės, tiek ir iš dešnės) prieš revoliucinės demokratijos režimą pradžia. Prasideda revoliucijos stagnacija, tampa akivaizdu, kad revoliucinės demokratijos valdžia tampa revoliucinio proceso stabdžiu.
Revoliucinės demokratijos periodas keičiamas revoliucijos KYLANČIOS LINIJOS antruoju periodu – REVOLIUCINE DIKTATŪRA. Didžiojoje Prancūzijos buržuazinėje revoliucijoje tai buvo jakobinų diktatūros laikotarpis. Revoliucinės diktatūros periode pradeda nykti demokratinės laisvės, valdymo metodai tampa kariniai, auga kontrrevoliucinės jėgos. Tačiau revoliucinės diktatūros periodo metu išsprendžiami visi pagrindiniai revoliucijos uždaviniai. Taip pat, priklausomai nuo padėties sunkumo ir revoliucijos tikslų sudėtingumo, būna dalinai išsprendžiami ir sekančios revoliucijos uždaviniai. Pavyzdžiui, jakobinai spresdami svarbiausius buržuazinės revoliucijos uždavinius (agrarinio klausimo bei kovos su ginkluota kontrrevoliucija vidiniuose ir išoriniuose frontuose), įvykdė ir keletą atvirų socialistinių–sulyginamųjų reformų, pasiūlytų radikalių kairiųjų – „pasiutusiųjų“ ir eberistų. Jakobinai išėjo už buržuazinės revoliucijos ribų ir pradėjo spręsti jau kitos revoliucijos klausimus – socialistinės. Objektyvi istorinė tokių revoliucinės diktatūros veiksmų reikšmė yra ta, kad po jos griūties ir revoliucijos įžengimo į leidimosi fazę, visų pirma yra panaikinami būtent „ekstremistiniai“ revoliucinės diktatūros režimo veiksmai. Tai nukreipia ugnį nuo mažiau radikalių, tačiau svarbiausių revoliucinės diktatūros veiksmų, išsprendusių pagrindinius revoliucijos uždavinius – ir tuo pačiu, įtvirtindami revoliucijos užkariavimus, daro revoliuciją ĮVYKUSIA. Apie egzistuojančią objektyvią sąlygą šios revoliucijos vystymuisi jau įtarė ir F.Engelsas, tai matoma iš jo įžangos K.Markso darbe „Klasių kova Prancūzijoje 1848 – 1850 m.“. Įdomu, kad V. I. Leninui ši Engelso prielaida įsiminė ir pasirodė tokia svarbi, kad jis laiške V.V. Adorackomui specialiai prašė surasti vietą pas Engelsą, kurioje jis kalba šia tema.
Revoliucinė diktatūra – tai KYLANČIOS revoliucijos LINIJOS REVOLIUCINIO PROCESO VIRŠŪNĖ ir PABAIGA. Išsprendęs pagrindinius revoliucijos klausimus ir savo veiksmais išėjęs už revoliucijos poreikių ribos, revoliucinės diktatūros režimas išsekina savo istorinę paskirtį ir atsiduria jau už VIRŠ revoliucijos tikslų. Šį periodą keičia KONTRREVOLIUCINĖ DIKTATŪRA PSEUDOREVOLIUCINIUOSE „DRABUŽIUOSE“ arba trumpiau – termidorinis režimas. Didžiojoje Prancūzijos revoliucijoje tai, aišku, pats Termidoro režimas.
Kartu su termidorinio režimo įsitvirtinimu pradeda leistis revoliucinio proceso linija. Atsiradęs pačios revoliucijos dėka ir išėjęs iš jos gelmių, Termidoras aktyviai išnaudoja revoliucinius pasiekimus ir naudojasi praėjusio periodo – revoliucinės diktatūros periodo vaisiais. Termidoro politinis tikslas yra nuoseklus revoliucinių jėgų NUSLOPINIMAS, sunaikinimas tų, kurie norėtų arba būtų suinterestuoti revoliucijos tęsimu ir gilinimu. Tai natūralus revoliucinio proceso etapas, kadangi revoliucijos uždaviniai jau atlikti ir atėjusioms į valdžią naujoms klasėms ir sluoksniams (Didžiosios Prancūzijos revoliucijos atveju – buržuazijai) egzistuoja objektyvi būtinybė užkirsti socialinių apačių ir kraštutinių revoliucinių jėgų bandymus paversti vieną revoliuciją kita (Didžiosios Prancūzijos revoliucijos atveju – buržuazinę į socialistinę). Termidoras pasirodo sėkmingas būtent todėl, kad visuomenės revoliucinis potencialas jau būna išsekęs, o revoliucijos pratęsimo šalininkai paprastai jau nebeturi savo planų įgyvendinimui būtinų objektyvių sąlygų – visų pirma, ekonominių sąlygų, t. y. būtino gamybinių jėgų lygio naujos revoliucijos vystymui, NAUJO GAMYBOS BŪDO.
Nuo Termidoro, nors revoliucinis procesas dar tęsiasi, pačią REVOLIUCIJĄ (įprasta prasme) galima laikyti užbaigta. Besileidžiantis revoliucinio proceso vystymasis – tai jau KONTRREVOLIUCIJA.
Termidorui įgyvendinus savo istorines užduotis, jis yra keičiamas nauja revoliucinio proceso stadija – KONTRREVOLIUCINĖS DEMOKRATIJOS režimu. Didžiosios Prancūzijos buržuazinės revoliucijos atveju, tai Direktorija. Trumpai tariant, Direktorija – tai TERMIDORO valdžios IRIMAS. Socialinė ir ekoniminė kontrrevoliucinės demokratijos esmė yra naujų ekonominių santykių įtvirtinimas bei pilnas ir totalinis susikaldymas į sluoksnius visuomenėje, kuri kažkada buvo vieningos revoliucijos įvykiuose.. Esant Direktorijos režimui, progresyvūs revoliucijos pasiekimai apsigaubia savo šešėline puse, išryškėja revoliucijos pokyčių įgyvendinimo trūkumai ir pačių pokyčių TRŪKUMAI. Susidaro EKONOMINIS naujos valdžios pagrindas: prasideda greitas ir atviras naujų klasių ir sluoksnių bei valdančiojo elito praturtėjimas. Tuo pačiu greitu, kraštutiniu būdu būna nuskurdinamos socialinės apačios ir didžioji visuomenės dalis.
Tokiu būdu direktorinio laikotarpio metu nusistovi pagrindiniai naujos visuomeninės–ekonominės formacijos ekonominio mechanizmo funkcionavimo bruožai. Tuo pačiu metu, didėjant klasiniam ir turtiniam atotrūkiui bei ūmėjant klasiniams ir socialiniams prieštaravimams, išjudinamas esamo režimo pagrindas. Valdančiųjų klasių ir sluoksnių avantiūriniai praturtėjimai, gyvulinis jų atstovų egoizmas ir karingas individualizmas, visiška moralinė degradacija, ciniškas naujų, savo sukurtų įstatymų mindžiojimas greitai paverčia Direktoriją KLEPTOKRATIJOS * režimu, atima iš jos visus teisėtumo atributus ir, paprastai, greitai priveda šalį prie sunkiausios ekonominės ir politinės krizės, kurią lydi teisinės ir valdymo sistemos žlugimas (auga chaosas ir nesuvaldomumas).
* Kleptokratija – vagių valdžia. – Marksistai.lt
Visa tai duoda galimybę įsitvirtinti tiek kairiesiems (revoliucionieriams) radikalams, tiek dešiniesiems (reakcionieriams–restauratoriams) radikalams. Pasitaiko net vienos ar kitos pusės bandymų ateiti į valdžią.
Krizė baigiasi revoliucijos perėjimu prie paskutinės stadijos: Direktorijos. T. y. kontrrevoliucinės demokratijos pakeitimu į ATVIRĄ KONTRREVOLIUCINĘ DIKTATŪRĄ, kitaip tariant – į briumerinį, bonapartinį režimą. Bonapartinis režimas – trečioji, paskutinė BESILEIDŽIANČIOS REVOLIUCIJOS LINIJOS stadija. Stadija, kurios metu naujos valdančiosios klasės ir sluoksniai ryžtingaiatsikrato savo revoliucinės praeities, tvirta ranka nuslopina tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų bandymus atimti valdžią ir turtus, kariniais–policiniais metodais atkuria valstybės kontrolę. Atviros kontrrevoliucinės diktatūros (bonapartizmo) stadijos laikotarpiu paprastai vyksta tam tikra režimo stabilizacija, atsikratoma kairiųjų ir dešiniųjų radikalų, atstatomi kai kurie ikirevoliucinės epochos bruožai. Bonapartiniai režimai linkę ieškoti kompromisų su restauracijos jėgomis dėl to, kad abu sparnai kontrrevoliuciniai ir objektyviai yra artimi vienas kitam – abu seni, ikirevoliuciniai arba naujai išaugę iš Termidoro. Bonapartiniai režimai bando išnaudoti viduriniuosius sluoksnius kaip savo atramą ir kurti iš jų savo „naują elitą“. Galiausiai, bonapartiniams režimams būdinga imperinė, ekspansionistinė užsienio politika, kurios tikslas yra kitų sąskaita atkurti revoliucinėje eigoje neišvengiamai nukentėjusį ekonominį šalies mechanizmą.
Atviros kontrrevoliucinės diktatūros periodas arba kitaip – bonapartinis režimas – tai kiekvieno revoliucinio proceso PABAIGA. Jis keičiasi, kaip jau buvo minėta anksčiau, arba ikirevoliucinio režimo restauracija (kaip buvo Prancūzijoje po Napoleono, t. y. mūsų Didžiosios Prancūzijos revoliucijos nagrinėjamame pavyzdyje), arba kontrrevoliucinės demokratijos režimu. Kontrrevoliucinė demokratija yra bonapartinio režimo išsigimimo pasekmė (kaip buvo Prancūzijoje su Tjero – Mak Mahono režimu, virtusiu Trečiąja respublika).
Taikant pateiktą schemą, galima peržvelgti ne tik Didžiąją Prancūzijos buržuazinę revoliuciją, bet ir betkokią kitą, nors, aišku, duota schema turi nuosaikų pobūdį.Kaip ir visi gamtos dėsniai, ji aprašo „idealų atvejį“ – taip pat, kaip ir Gei–Liusako ir Boilio–Mariotodėsniai pritaikyti „idealiosioms dujoms“, o realiosioms dujoms jie tinka su tam tikrais nukrypimais.Arba kaip realiai stebimos žvaigždės randasi ne tiksliai pagal „pagrindinės sekos“ liniją, o su žinomais nuokrypiais į abi šalis nuo jos. Tuo labiau, kad istorinėje arenoje veikia ne mistinės jėgos, o gyvi žmonės ir daug kas priklauso nuo šių žmonių elgesio. Betkokia aukščiau pateiktos schemos stadija gali būti labai ištempta arba atvirkščiai, veikiant objektyviems ir taip pat subjektyviems faktoriams, gali būti labai trumpa, suvesta iki minimumo, iki abortiškumobūsenos. Nagrinėti revoliucijos proceso vystymosi dėsnius,taikant šią „idealią schemą“ (su iškraipymais), man atrodo ypač svarbu. Pavyzdžiui, ar priklauso bonapartinio režimo pobūdis nuo direktorinio etapo trukmės? Patys ilgiausi man žinomi direktoriniai Europos režimai – tai Veimaro respublikos režimas Vokietijoje (trukęs 13 metų – nuo 1920 iki 1933) ir „Ženevos sanacijos“ režimas Austrijoje (trukęs 12 metų – 1922 iki 1934). Faktas, kad juos pakeitę bonapartiniai režimai turėjo fašistinį pobūdį, verčia susimąstyti. Įdomus ir toks klausimas: ar ekspansionizmas yra būtina bonapartinio režimo dalis? Ir t.t., ir t.t.
Konkrečių revoliucijų patirties tyrimai parodo visuomeninių gamtinių variantų platumą pateiktosios schemos rėmuose.Pavyzdžiui XVII amžiaus Anglijos buržuazinė revoliucija aiškiai demonstruoja, kad stadijų pakitimas nebūtinai reiškia ir vadovo pakitimą. O. Kromvelis buvo Anglijos revoliucijos lyderis 4 etapuose iš 5 – nuo revoliucinės diktatūros iki atviros kontrrevoliucinės diktatūros (Anglijoje tai – Protektorato režimas). Anglijos buržuazinės revoliucijos pavyzdžiu taip pat gerai pastebima iškirtinė revoliucinės diktatūros svarba revoliucijų likimams. Būtent šio etapo Anglijos buržuazinėje revoliucijoje (nuo 1647 vasaros iki 1649 pradžios) neišvystymas, tam tikras abortiškumas sukūrė aiškiai išsigimėlišką revoliucijos pobūdį, kuris vėliau įtakojo tolimesnį šalies politinį vystymąsi (gėdingaStiuartų dinastijos restauracija, ne mažiau gėdinga „Šlovingoji revoliucija“, žymusis Anglijos konservatyvizmas, monarchijos išsaugojimas ir t.t.). Įtakojo ir ekoniminį vystymąsi (valstiečių kaip klasės likvidavimas;aptvėrimai; lendlordizmo sistemos sukūrimas; feodalų klasės TAPIMAS kaimo buržuazija vietoje to, kad kaimo buržuazija pakeistų feodalus; primityvus kaupimas, vykdytas kaimo sąskaita; pasibaisėtinas pramonės revoliucijos pobūdis ir t.t.). Lygiai taip pat ir 1848 metų Prancūzijos revoliucijos patirtis rodo, kad Birželio sukilimo pralaimėjimas (t. y. revoliucinės diktatūros užuomazgoslikvidavimas) lėmė neįtikėtinai greitą ir neitįkėtinai lengvą bonapartinio režimo sukūrimą (II Imperijos), turėjusį (dėl istorinio ir dinastinio pobūdžių priežasčių) taip pat ir Restauracijos bruožų (kas palengvino jo greitą išsigimimą į, taip vadinamą, „liberaliosios imperijos“ režimą 1860–1870 m.).
Aišku, mano pateikta schema pilnai tinka tik LAIMĖJUSIOMS revoliucijoms. Nes revoliucija gali būti ir dirbtinai nutraukta (tiek vidinių šalies kontrrevoliucinių jėgų, tiek ir išorinių). Galima pateikti daugybę pavyzdžių, kaip revoliucinis procesas buvo nutrauktas revoliucinės diktatūros stadijoje (pavyzdžiui Ispanijos respublika 1939 m.) arba netgi revoliucinės demokratijos stadijoje (pavyzdžiui Čilė 1973 m.).
Jeigu revoliucija susijusi su, kaip taip buvo dažnai istorijoje, nacionalinio išsivadavimo judėjimu, su karu už nepriklausomybę, tai daug labiau paslepia vaizdą, apsunkina revoliucinio proceso vystymosi etapų išskyrimą, nes kova už nepriklausomybę dažnai pasireiškia kaip pagrindinis įvykis, o pati revoliucija – tik kaip šešėlis. Tačiau mano žinios, gautos nagrinėjant Amerikos buržuazinę revoliuciją (Šiaurės Amerikos kolonijų kova už nepriklausomybę) ir Lotynų Amerikos revoliucijas (kovos už nepriklausomybę iš Ispanijos), rodo, kad ir šiuo atveju revoliucinį procesą galima nagrinėti pateikta schema.
Tam tikri sunkumai taikant pateiktą schemą parodo ir tai, kad kaip kiekvienas naujas gamybos būdas gimsta prieš tai esančio gilumoje, taip ir kiekviena sekanti revoliucinio proceso stadija gimsta praeitos stadijos gilumoje ir kartais vystosi iki plataus mąsto – ypač užsitęsusiais atvejais. Tai dažnai trukdo nustatyti stadijų pasikeitimo laiką.
Pagaliau, pritaikant šią schemą Rusijos istorijai, galima pastebėti, kad revoliucinės demokratijos periodas buvo nuo 1917 m. vasario iki tų pačių metų spalio mėnesio, t. y. Laikinosios vyriausybės valdymo laikotarpio. Jis buvo natūraliai pakeistas revoliucinės diktatūros periodu – bolševikų valdžios sukūrimu. Šiame periode buvo įvykdyti visi pagrindiniai revoliucijos tikslai. Tačiau bolševikų režimas, kaip ir priklauso revoliucinės diktatūros periodui, įgyvendinęs Rusijoje savo objektyvius buržuazinės revoliucijos uždavinius, pabandė įvykdyti jau sekančios revoliucijos tikslus – socialistinės, neturėdamas tam būtinai reikalingų ekonominių prielaidų. Tai ir palaidojo bolševikų režimą. Jau NEP`o įvedimas parodė, kad revoliucinės diktatūros režimas įgyvendino savo paskirtį ir tokiu būdu išsisėmė. Nuo 1927 m. prasidėjo režimo kitimas į termidorinį (kontrrevoliucinę diktatūrą pseudorevoliuciniuose „drabužiuose“).Termidorinis režimas (t. y. jo kūrimasis) tęsėsi 7 metus (iki 1934 m.). Pats perversmo ilgumas, perėjimas nuo vienos stadijos prie kitos nėra kažkuo išskirtinis: Bonapartui pilno režimo įtvirtinimui (iki Imperijos) prireikė beveik 5 metų, Portugalijoje bonapartinis (fašistinis) režimas formavosi mažiausiai 4 metus (nuo 1926 iki 1930 m.), o galbūt ir visus 7 metus (iki priimant fašistinę konstituciją 1933 metais). Netgi Hitleriui kuriant bonapartinį fašistinį režimą prireikė metų, o galbūt ir dviejų su puse (jeigu “Ilgųjų peilių naktį” laikyti paskutiniuoju direktorinio režimo įvykiu).
Rusijos revoliucijos atveju neįtikėtinai ilgai išsitęsė termidorinis etapas – faktiškai iki 1985 metų, iki Gorbačiovo „reformų“ pradžios. Tačiau termidorinio režimo išssigimimas prasidėjo jau Chruščiovo valdymo metais. Ir jau valdant Brežnevui, antroje 70-ųjų metų pusėje, per aptriušusiustermidoriniorežimo „drabužius“ pradėjo rodytis atviri direktorinio, kleptokratinio režimo bruožai.
Direktorinis Gorbačiovo ir Jelcino režimų pobūdis pakankamai akivaizus, todėl aš apie tai detaliai nekalbėsiu. Tačiau po 1993 m. spalio, Rusijoje įsitvirtino režimas, kuris savyje turi ir direktorinio ir bonapartinio režimo bruožų. Ir, matyt, tik retrospektyviai žvelgiant, mes galime su pilnu pasitikėjimu nustatyti, ar dabartinė Rusija yra dar direktoriniame režime – briumerinio režimo išvakarėse, ar perėjimas į briumerį jau įvyko 1993 m. spalį ir šalis šiuo metu gyvena „lengvojo bonapartizmo“ stadijoje kaip Prancūzija 1799 m. lapkričio –1801 m. sausio mėnesiais. Bonapartizmo etapo neišvengiamumas man atrodo neabejotinas, tuo labiau, kad bonapartiniai režimai su didesniu ar mažesniu žiaurumu jau susikūrę Rusijos dvyniuose – kai kuriose buvusiose TSRS respublikose ir Užkaukazėje bei Vidurio Azijoje.
Iš pateiktos schemos galima susidaryti pakankamai pesimistinę ateinančio revoliucinio proceso perspektyvų Rusijoje viziją, bet vidutiniškai optimistinę tolimos ateities perspektyvų viziją. Nes jei su bonapartizmo stadija kartu baigiasi ir 1917 metais Rusijoje prasidėjusi revoliucija, tai formuojasi sąlygos naujam revoliuciniam procesui.
1994 m. lapkričio 10 d. – 1995 m. balandžio 16 d.