Kažkaip nepatogu. Aš visai nepradėčiau atsakinėti V.
Šapinovui, jeigu jis nepakartotų kai kurių klasikinių tarybinių
pseudomarksistinių šablonų, t.y neduotų dingsties kalbėti daug
svarbesne tema.
Visų pirma apie
„socializmą“ ir „komunizmą“, kaip „apie dvi komunistinės
visuomenės stadijas“. V. Šapinovas, kaip ir pridera tarybiniam
dogmatikui, suprantama, remiasi „Gotos programos kritika“. (Beje,
pažymėsiu, kad „Gotos“ rašosi vis dėlto didžiają raide; tai
ne smulkmena, nes priešingu atveju viskas atitiks tai, ką man
atsakė viena studentė: „Na, vadinasi, taip: gotai iškėlė
programą, o Marksas pradėjo ją kritikuoti...“ Bet kokiu atveju
pranešu Šapinovui, kad gotai yra senovės germanams gimininga
genčių grupė. Jie egzistavo iki III a., kai „paprastų gotų“
neliko dėl jų padalijimo į „vestgotus“ ir „ostgotus“).
*
* Viktoras
Šapinovas Markso darbą „Gotos programos kritika“ savo
straipsnyje parašė mažąja raide. – Marksistai.lt
Žinoma,
mūsų tarybiniai „profesoriai–marksistai“ (be kabučių jų
taip vadinti negalima) ir man kažkada įteiginėjo, kad Marksas
„Gotos programos kritikoje“ rašė apie komunistinės visuomenės
dalijimą į dvi fazes – „socializmą“ ir „komunizmą“. Ką
mums daryti su mūsų profesoriais? Būtent tokius žmones Mėringas,
kaip ir Engelsas, vadino „marksistinio tikėjimo popais“.
Štai
ir Šapinovas elgiasi kaip religinio mokymo pasekėjas: kaip ir
viduramžių scholastai, jis naudoja argumentum
ipse dixit. Tik scholastai rėmėsi
Aristotelio autoritetu (nepriklausomai nuo to, ar praktika
patvirtindavo Aristotelio teiginius, ar ne), o Šapinovas – Markso.
Nors šiuo atveju rėmimasis Markso autoritetu yra visiškai
nemoksliškas: kitaip nei mes, Marksas neišgyveno nei iki vienos
sėkmingos antiburžuazinės revoliucijos, ir būtent todėl apie
perėjimą iš kapitalizmo į socializmą mes žinome kur kas daugiau
už Marksą.
Bet juokingiausia yra tai, kad Marksas „Gotos
programos kritikoj“ niekad nieko apie „dvi komunistinės
visuomenės fazes“ nerašė! „Gotos programos kritikoj“ Marksas
išvis nė karto nepavartoja termino „socializmas“ visuomeninės
santvarkos prasme! Jis apskritai pavartoja žodį „socializmas“
vieną vienintelį kartą, kalbėdamas apie utopinį socializmą:
„Priešingai visam ankstesniajam socializmui...“ [1]
Marksas aplamai šiame darbe nuostabiai retai ir labiau neigiamąja
prasme vartoja žodį „socializmas“ ir šio žodžio formas:
vieną kartą rašo „socialistai“[2],
vieną kartą – „socialistinės idėjos“[3],
vieną kartą „socialistiniai sektantai“[4],
vieną kartą pasityčiojamai cituoja Lasalį *: „socialistinė
visuminio darbo organizacija“[5],
galiausiai vieną kartą rašo apie „ideologines teisines ir kitas
nesąmones, taip mėgiamas demokratų ir prancūzų
socialistų“.[6]
*
Ferdinandas Lasalis (1825 – 1864) – vokiečių filosofas,
lasalizmo (tam tikra socializmo kryptis) pradininkas, politinis
veikėjas. – Marksistai.lt
Šapinovas,
kaip ir kiti tarybiniai „profesoriai–marksistai“ (marksistinio
tikėjimo popai), buvo linkę matyti „mokymą apie pirmąją ir
antrąją komunistinės formacijos stadijas – socializmą ir
komunizmą“[7] šiuose
Markso žodžiuose:
„Čia mes
susiduriame ne su tokia komunistine visuomene, kuri yra išsivysčiusi
ant savo pačios pagrindo, bet su tokia, kuri, priešingai, ką tik
iškyla iš kapitalistinės visuomenės ir kuri todėl visais
atžvilgiais — ekonominiu, doroviniu ir protiniu — dar tebeturi
liekanų senosios visuomenės, iš kurios gelmių ji išėjo.
Sutinkamai su tuo, kiekvienas atskiras gamintojas gauna iš
visuomenės — po visų atskaitymų — lygiai tiek, kiek jis pats
jai duoda. Tai, ką jis yra davęs visuomenei, sudaro individualinį
jo darbo pajų. Pavyzdžiui, visuomeninė darbo diena susidaro iš
individualinių darbo valandų sumos; kiekvieno atskiro gamintojo
individualinis darbo laikas — tai jo atlikta visuomeninės darbo
dienos dalis, jo įdėtoji į ją dalis. Jis gauna iš visuomenės
kvitą, kad jis atliko tiek ir tiek darbo (atskaičius jo darbą
visuomeninių fondų naudai), ir pagal šį kvitą jis gauna iš
visuomenės atsargų tokį vartojimo reikmenų kiekį, kuriam
pagaminti sunaudota tiek pat darbo. Tą patį darbo kiekį, kurį jis
davė visuomenei viena forma, jis atgauna kita forma.
Čia,
matyti, viešpatauja tas pats principas, kuris reguliuoja prekių
mainus, kiek pastarieji esti lygių verčių mainai. Turinys ir forma
čia pasikeitė, nes pasikeitusiomis aplinkybėmis niekas negali
duoti ką nors kita, kaip savo darbą, ir, antra vertus, niekas
negali pereiti atskirų asmenų nuosavybėn, kaip tik individualiniai
vartojimo reikmenys. Tačiau kiek tai liečia pastarųjų paskirstymą
tarp atskirų gamintojų, čia viešpatauja tas pats principas, kaip
ir mainantis prekiniais ekvivalentais: tam tikras darbo kiekis viena
forma mainomas į lygiai tokį pat darbo kiekį kita forma.
Todėl
lygi teisė čia iš principo vis dar tebėra buržuazinė
teisė...“.[8]
Bet
minutėlę, o kur: „čia mes turime reikalą su lasalizmu“? O
būtent taip – pasirodo, kad turime reikalą su Gotos programos
Lasalio variantu! „Dalyko esmė ta, kad šioje komunistinėje
visuomenėje kiekvienas darbininkas turi gauti lasališkas
„nesumažintas darbo pajamas““[9].
Kokiu gi reiktų būti, jog tarybiškai nesuprastum Markso? Jog
dešimtmečius nesuprastum, kad šią „komunistinę visuomenę“
su jos „kvitais“ ir „prekių ekvivalentų mainu“ Marksas
aprašinėjo su žudančiu sarkazmu, o ne rimtai?
Ir kas tai
per keistas, visiškas nebūdingas Markso kalbai, pasakymas „lygi
teisė“? O tai, pasirodo, irgi citata iš Lasalio § 1 Gotos
programos![10] Marksas
iš šios „lygios teisės“ atvirai tyčiojasi ir rašo: „Ši
lygi teisė yra nelygi teisė nelygiam darbui“[11]
ir: „ji, kaip ir kiekviena teisė, savo turiniu yra nelygybės
teisė“[12].
Kiek
vėliau Marksas tiesiogiai visus šiuos lasališkus pastatymus
išvadina „vaizdiniais, kurie... virto pasenusiu frazių
šlamštu“[13],
o § 1 Gotos programoje rašo taip: „...visas šis, formos
atžvilgiu nevykęs, o turinio atžvilgiu klaidingas paragrafas
įtrauktas čia tik tam, kad Lasalio formulė apie „nesumažintas
darbo pajamas“ būtų įrašyta pirmuoju lozungu į partijos
vėliavą“.[14]
Be
to, ten gi Marksas didžiai suprantamai aiškina, kodėl lasalininkų
(ir tarybinių „marksistų“) vadinamas „socializmas“ neturi
jokio santykio su komunizmu (socializmu), kuris, kaip mes
prisimename, yra santvarka, pagrįsta visuomenine gamybos priemonių
nuosavybe: „Kolektyvizmo principais organizuotoje, bendra gamybos
priemonių nuosavybe pagrįstoje visuomenėje, gamintojai savo
gaminių nemaino; darbas, sunaudotas produktams pagaminti, tiek pat
mažai čia pasireiškia kaip šių produktų vertė, kaip tam tikra
jų turima daiktinė ypatybė, nes dabar, priešingai kapitalistinei
visuomenei, individualinis darbas jau ne aplinkiniu keliu, o
betarpiškai egzistuoja kaip sudėtinė visuminio darbo dalis“.[15]
Lasalio (arba tarybiniame Šapinovo) „socializme“, kaip mes ką
tik matėme, darbas yra būtent produktų vertė. Produktų, esančių
„visuomenės atsargose“ ir gaunamų pagal „kvitą“. T.y.,
kaip tik vyksta produktų mainas: darbas mainomas į vartojimo
daiktus. Tokiu būdu darbas pavirsta preke mainymosi metu, o „kvitai“
– pinigų surogatu! Kas mano, kad Marksas šito nesuprato, tas turi
Marksą laikyti arba kvailiu, arba neišsilavinusiu politekonomistu,
arba tarybiniu „profesoriumi–marksistu“. Štai jums ir „Gotos
programos kritika“.
Sveikinu tarybinius „marksistus“ (ir
asmeniškai Šapinovą) su tokiu „teoriniu tarybinės santvarkos
socialistinio pobūdžio pagrindimu“, kaip lasalizmas! Sunku
įsivaizduoti ką nors skurdesnio ir nemoksliškesnio socialistinio
darbininkų judėjimo istorijoje, nei Lasalio „teorijos“!
Toliau
V. Šapinovas nusprendė išnagrinėti punktais kiekvieną
superetatizmo („realiojo socializmo“) skirtumą nuo tikrojo
socializmo (komunizmo). Ir, žinoma, V. Šapinovas pakartoja
stalinistinius štampus. Visų pirma, apie valstybę. Šapinovas
įrodo, kad norint nuslopinti klasinį priešą, yra būtina
„proletariato diktatūros valstybė“. Visiškai sutinku. Bet prie
ko čia socializmas? Toje pačioje „Gotos programos kritikoje“
Marksas aiškiausiai rašo, kad proletariato diktatūra – tai ne
„socializmas“, o pereinamasis periodas: „tarp kapitalistinės
ir komunistinės visuomenės yra revoliucinio pirmosios pavertimo
antrąją laikotarpis. Šį laikotarpį atitinka ir pereinamasis
politinis laikotarpis, ir šio laikotarpio valstybė negali būti
niekas kita, kaip revoliucinė proletariato diktatūra“.[16]
Aš
numanau (Šapinovas ne pirmasis stalinistas, su kuriuo tenka turėti
reikalų), kad mano oponentas čia sušuks: „Tai vienas ir tas
pats!“. Bet ne, ne tas pats. Marksistinės metodologijos požiūriu
toks teiginys yra neatsakingas niekų tauzyjimas. Arba socializmas
yra santvarka ir ji negali būtų „pereinamąja faze“, arba tai,
ką Šapinovas vadina „socializmu“, yra pereinamoji fazė, bet
tada jos negalima vadinti santvarka. Čia kaip pas Moljerą: arba
eilėraštis, arba proza! Priešingu atveju gauname, kad vergovė
buvo „pereinamoji fazė“ iš pirmykštės santvarkos į
feodalizmą, feodalizmas – „pereinamoji fazė“ iš
vergovės į kapitalizmą, o kapitalizmas, atitinkamai, „pereinamoji
fazė“ iš feodalizmo į komunizmą!
Tada visa žmonijos
istorija yra vientisa „pereinamųjų fazių“ grandinė! Bet
perėjimas todėl ir vadinamas perėjimu, nes yra trumpas vienos
ilgalaikės stabilios būklės transformacijos etapas į kitą
ilgalaikę stabilią būklę (taip pat pasiduodantis aprašymui ir
klasifikacijai). Suprantama, gamta nežino kategorijų, ir visi
pasikeitimų procesai joje vyksta pastoviai (tai priklauso ir
visuomeniniams procesams). Bet pažinimo procesas be žmogaus sąmonės
suvokimo negalimas.
Taigi, arba mums reikia sutikti su Šapinovu dėl „pereinamųjų
fazių“ ir visiškai keisti gnoseologiją, arba likti su tais
pažinimo principais, kurias mes vadovaujamės, ir visiškai keisti
(jeigu tai įmanoma) Šapinovą ir kitus mūsų stalinistus!
Toliau.
Apie prekinius-piniginius santykius. Nuomonė, kad
prekiniai-piniginiai santykiai neatvedė prie kapitalizmo – tai
kažkas naujo. Šapinovas norėjo pasakyti, kad prekiniai–piniginiai
santykiai (neturintys visuotinio pobūdžio) egzistavo
ikikapitalistinėse visuomenėse. Nejaugi yra pavyzdys, kad jie
neprivedė prie kapitalizmo? Kokioje planetoje įdomu? Žemėje, bet
kokiu atveju, atvedė. Kad prekiniai–piniginiai santykiai
neprivestų prie kapitalizmo, yra reikalingas nepakankamas gamybinių
jėgų išsivystymo lygis. Bet jeigu gamybinės jėgos išsivystė
iki to, kad atsirastų kapitalizmas, prekiniai–piniginiai santykiai
atkurs kapitalizmą, būtent pagal Engelsą – neišvengiamai.
Galbūt Šapinovas mano, kad „realusis socializmas“ pagal
gamybinių jėgų išsivystymo lygį buvo žemiau kapitalizmo (tai
yra, buvo feodalizmas)? Tada tegul taip tiesiogiai ir pasako,
nekvaršindamas mums galvų. Aplamai, tai tas pats atvejis, apie kurį
sakė Leninas: „Formaliai teisingai, bet iš esmės
pasityčiojimas“. Šapinovo, kaip ir Stalino, mąstymas yra
nedialektinis, todėl jis ir bando prekinius–piniginius santykius
ikikapitalistinėje visuomenėje pateikti kaip įrodymą ten, kur
kalbama apie kapitalistinę (arba postkapitalistinę)
visuomenę.
Toliau. Šapinovas rašo, kad proletariato
diktatūra gali įgauti atstovaujamosios demokratijos formą. Tai
vadinama tezės pakeitimu. Kalbama apie tai, jog socializmas
(komunizmas) yra tiesioginės demokratijos, savivaldos santvarka ir
apskritai beklasė visuomenė, o visai ne apie tai, kokias konkrečias
formas gali įgauti proletariato diktatūra. Klasinė diktatūra
įgauna tokias formas, kurios leidžia jai tuo metu geriausiai
palaikyti klasinį viešpatavimą.
O štai Šapinovo
apsirikimas, kad „socialistinė visuomenė yra vienas didžiulis
fabrikas“, yra labai tipiškas. Ši Šapinovo klaida sako mums tai,
kad Šapinovas industrialinį gamybos būdą laiko amžinu. Vadinasi,
amžinas bus ir industrialinio gamybos būdo sąlygojamas darbo
pasidalijimas. Puiku!
Toliau. Apie išnaudojimą. Jei
Šapinovas perskaitė mano straipsnį, tai turėtų suprasti „kas
ką išnaudojo“. Valstybė išnaudojo samdomuosius darbuotojus.
Valstybė buvo gamybos priemonių savininkė ir tuo pat metu vertė
(ekonomiškai ir neekonomiškai) savo piliečius dirbti sau (tai net
buvo įtvirtinta teisiškai: kai jūs pasirodydavote darbe, jūs
pasirašydavote individualią darbo sutartį; kas yra individuali
darbo sutartis? Tai rinkos dokumentas: viena pusė parduoda savo
darbą, kita – perka. Reikia būti aklam, kad to nematytum. Arba
nebūti marksistu). Valstybė pasisavindavo pridėtinę vertę. Jeigu
tai ne išnaudojimas, tai kas tada? Aš neįsivaizduoju, kokiame
„virtualiame pasaulyje“ reikėjo gyventi , kad manytum, jog TSRS
nebuvo susvetimėjimo. Argi darbininkas nebuvo atskirtas nuo savo
darbo rezultatų? Argi jis pats rinkosi, nustatinėjo ką būtent
(tai yra, kalbant biurokratine kalba, „prekių nomenklatūrą“),
kokios kokybės, kada (pagal laiką), kodėl ir kam jis gamino? Ar
apskritai supranta Šapinovas, kad kol egzistuoja industrialinis
gamybos būdas su jam priklausiančiu darbo pasidalijimu,
susvetimėjimas neišvengiamas? Ar suvoks jis, kad darbininkai Tarybų
Sąjungoje dirbo, pavyzdžiui, karštame ceche ne todėl, kad patiko
jiems karštis arba kasyklose ne todėl, kad svajojo tapti
speleologais, o dėl to, kad buvo priversti dėl pinigų?
Ir
veltui Šapinovas stengiasi mane įžeisti, duodamas suprasti, kad
aš, neva prie Brežnevo rašiau „Tegyvuoja Brežnevas“, o dabar
rašau apie „visokius“ superetatizmus ir buržuazija už tai man
„glosto galvą“. Prie Brežnevo už savo marksistines pažiūras
(ir už pogrindinės kairiosios organizacijos sukūrimą) aš sėdėjau
kalėjime ir spec. psichiatrinėj ligoninėj. O vat ką, įdomu, darė
Šapinovas? Aš tarp kairiųjų Brežnevo periodo opozicionierių su
tokia pavarde nesusidūriau. Sijūdą žinau, Razlacką žinau,
Kagarlicką žinau, Šapinovo – nežinau!
O kas dėl to,
kaip man buržuazija dabar „glosto galvą“, negaliu neprisiminti,
kaip prieš penkis metus mane, kad aš nerašyčiau ir neskelbčiau
„ko nereikia“, pasiųsti tvirti vaikinai sutiko prie mano nuosavo
namo ir kaip reikiant sumušė. Jeigu mušimas lazda per galvą yra
„glostymas“, na ką gi, tada Šapinovas teisus.
Toliau.
Gėdinga ir paini Šapinovo pastaba yra apie tai, kad „valstybinė
nuosavybė gali būti tiek privačios nuosavybės egzistavimo forma,
tiek ir visuomeninės nuosavybės atsiradimo priežastis“ (dar ir
su fantastiška pastaba, kad „šią marksistinę tiesą reikia
žinoti“, galima prajuokinti bet ką). Visų pirma, TSRS valstybinė
nuosavybė nebuvo skelbiama, kaip „visuomeninės nuosavybės
atsiradimo priežastis“, o tiesiogiai buvo tapatinama su
visuomenine. Visų antra, valstybinė nuosavybė nėra privačios
forma. Tai Šapinovo, kaip apskritai ir stalinistų, elementarus
mąstymo nedialektiškumo pasireiškimas. Esant kapitalizmui,
valstybė ekonomikos sferoje gali būti kapitalistu (privatininku),
bet valstybinė nuosavybė dėl to netampa privačia. Tai kaip tik
marksizmo pagrindai (o ir apskritai politekonomijos). Ir labai
juokingas bandymas valstybinę nuosavybę tapatinti su visuomenine.
Valstybė, marksizmo požiūriu yra tik mašina, kuriai padedant,
viena visuomenės dalis slopina kitą dalį. Dalį, suprantate,
brangus V. Šapinovai? Visuomeninė nuosavybė todėl ir yra
visuomeninė, nes priklauso visai visuomenei, o ne kokiai jos daliai,
ir jau tuo labiau ne mechanizmui, kuris yra kontroliuojamas šios
dalies ir nukreiptas prieš kitą visuomenės dalį.
Toliau.
Apie prekinę gamybą. Mėgstu prisiskaitėlius: „atskiri
gamintojai visuomeninio darbo pasidalijimo pagrindu“ egzistavo ir
iki kapitalizmo (pavyzdžiui, amatininkai). Jų gamyba buvo prekinė
(joks, sveiką protą turintis žmogus, to neneigia). Kaip gi buvo
prekinė gamyba „be rinkos“? Tai, pagal Šapinovą, yra „žilos
vergovės kliedesys“! O dalyko esmė ta, kad Šapinovas neskiria
„rinkos prekybos“ ir „mainų“ sąvokų. Bet koks materialinis
produktas mainymosi metu tampa preke. Be to, bet koks produktas,
prievarta paimtas iš gamintojo, tampa preke (nes atėmimo metu ji
įgauna mainymosi vertę). Šapinovas TSRS laikais tikriausiai ėjo į
parduotuvę ir pirko (tai yra keitė į pinigus) prekes, bet, turbūt,
buvo įsitikinęs, kad tai – ne prekės! (O pinigai – ne
pinigai).
Kai aš rašiau, kad TSRS nebuvo „rinkos
mechanizmo“, aš sakiau, kaip lengva pastebėti, jog nebuvo rinkos
reguliavimo mechanizmo: ne rinka, pavyzdžiui, nustatinėjo prekių
kainą (įskaitant ir darbo jėgą). Šią kainą nustatydavo
valstybė. Valstybė buvo gamybos priemonių, pagamintų prekių ir
samdomųjų darbuotojų (piliečių) savininkė. Valstybė komandiniu
būdu nustatinėdavo darbo užmokestį (tai yra nustatinėdavo darbo
jėgos vertę – jokio „stichinio rinkos reguliavimo“!) ir t.t.
Jeigu Šapinovas mano, kad santvarka TSRS buvo neprekinė (ir jis,
Šapinovas, parduotuvėse turėjo reikalą su produktais), tai kodėl
tada jis už šiuos produktus mokėjo pinigus? Reikėjo
paprasčiausiai nueiti į parduotuvę ir pasiimti ko reikėjo. Arba
viską pasigaminti pačiam.
Toliau. Mūsų stalinistai, kaip
liūdnai pagarsėję prancūzų aristokratai, „nieko nepamiršo ir
nieko neišmoko“. Jie patyrė pasaulinį istorinį pralaimėjimą,
bet jokių išvadų daryti nenori! Štai buvo TSRS socializmas ir
nors tu sprok! Tuo tarpu, visi mes žinome, kad kiekvienos sekančios
visuomeninės santvarkos darbo našumas yra didesnis nei praeitos.
Bet TSRS joks „didesnis“ našumas, palyginus su kapitalistinėmis
šalimis, nebuvo pastebimas. Kaip gi taip?
Toliau. Pasaulinėje
istorijoje nėra pavyzdžio, kad tobulesnė ekonominė santvarka (o
socializmas yra tobulesnė už kapitalizmą santvarka – čia pas
mus su Šapinovu lyg neturėtų būti nesutarimų), kartą
įsitvirtinusi, būtų paskui sunaikinta netobulesne. Monarchijos
restauracija Olandijoje, Anglijoje, Prancūzijoje neprivedė prie
kapitalizmo likvidavimo ir pakeitimo jo feodalizmu. O kai tik Jokūbas
II ir Karolis X pabandė įvykdyti ekonominę restauraciją, iš
karto pradėjo veikti beasmenės ekonominės jėgos (visada daug
galingesnės, nei politinės), ir visi šie karališki bandymai buvo
nuversti „šlovingosios revoliucijos“ ir 1830 m. revoliucijos.
Kodėl gi TSRS ir kitose „tarybinio bloko“ šalyse „socializmas“
taip lengvai ir sėkmingai vėl buvo pakeistas kapitalizmu? Tai išvis
prieštarauja marksizmo pagrindams ir materialistiniam istorijos
supratimui!
„Marksistinio tikėjimo popai“ labai mėgsta
kartoti, kad marksizmas yra ne dogma. Bet elgiasi atvirkščiai. Kas
yra marksizmas? Ne daugiau, kaip metodas. Pažinimo metodas daugelyje
humanitarinių disciplinų. Pats Marksas tai gerai suprato.
Ir
galiausiai. Aš manau, kad svarbiausia kairiųjų užduotis šiandien
yra šiuolaikinės revoliucinės teorijos sukūrimas. Teorija, kuri
būtų adekvati šiandienai, tai yra tokia, kokia XIX a. pab. buvo
klasikinis marksizmas. Aš įsitikinęs, kad tai galima padaryti tik
įveikus marksizmą, remiantis marksistine metodologija. Laimei,
metodologija tai leidžia padaryti.
O tokie, kaip Šapinovas,
tai „amžinai vakariniai“. Įtikinėti juos kuo nors yra
beprasmiška.
P.S. Apie „superidiotizmą“. Keiktis,
žinoma, mes visi sugebame. Bet vis dėlto, net keikdamasis, bent
suprask, ką kalbi. Nežinau, kas pagal išsilavinimą Šapinovas,
bet įsitikinęs, kad ne medikas. Todėl kaip žmogus, dirbęs kurį
laiką felčeriu, manau esąs skolingas paaiškinti Šapinovui, kad
idiotizmas (idiotija) – tai visiškai konkretus medicinos terminas,
reiškiantis trečią (paskutinę, pačią sunkiausią) oligofrenijos
stadiją (pirma stadija vadinama „debilumu“, antroji –
„imbecilumu“). Jokio „superidiotizmo“ mokslas nežino –
būti kvailesniu, nei idiotu, negalima. Taigi, vis dėlto
patariu būti atsargesniam su terminais. Galų gale, kodėl
nepasinaudojus senu teisingu patarimu: jei tiksliai nežinai, ką
reiškia koks nors žodis, tai pažiūrėk žodyne arba
enciklopedijoje.
Išnašos:
[1]
Маркс К. и
Энгельс Ф.
Сочинения. Т. 19. М.,
1961. С 22.
[2]
Там же. С. 31.
[3]
Там же. С. 27.
[4]
Там же. С. 16.
[5]
Там же. С 25.
[6]
Там же. С. 20.
[7]
Даже в «Философскую энциклопедию»
засунули это «открытие»! См.: Философская
энциклопедия. Т. 3. М., 1964. С. 93.
[8]
Маркс К. и Энгельс Ф. Сочинения. Т. 19. С
18–19.
[9]
Там же. С. 16.
[10]
См.: там же. С. 13.
[11]
Там же. С. 19.
[12]
Там же.
[13]
Там же. С. 20.
[14]
Там же. С. 15.
[15]
Там же. С. 18.
[16]
Там же. С. 27.
